Ar bent įsisvaizduoji, koks tobulas jausmas, kai už lango šalta. Basiai šalta. O tu guli kambaryje, atsirėmusi į vaikiną kurį myli. Kai groja muzika, o jis glosto tau kalką, pilvą. Pabučiuoja. Kai tavo rūbai persismelkia jo kvepalais. Kai viskas aplink neegzistuoja, o laikas... Regis tu norėtum, kad jis sustotų. Ar įsisivaizduoji tą akimirką, kai jauti, kaip stipriai myli žmogų, kuris yra dabar šalia tavęs? Kai jauti, kad tai nėra tik laikinas džiaugsmas, kai visa širdimi, visa siela tiki, kad tai yra geriausia, kas gali būti. Žinai, kai meilė tvyro ore? Kai kūną užlieja malonių širpuliukų banga. Kai visą tave užlieja šiluma. Kai negalvoji, tiesiog užmiršti viską aplink. Kai stirpiai apkabini ir nenori paleisti. Niekad. Suspaudi taip, kad net skauda rankas, o šonkausliai, regis, tuoj sulūš nuo jo stirprių rankų, tačiau tada tu nori būti dar arčiau. Arčiau, nei įmanoma. Ar žinai tą jausmą, kai jautiesi visiškai patogiai? Kai pusnuogė lasktai po namus ir bandai atsikovoti savo maikutę? Kai bučiuojantis gali staiga pradėti juoktis? Ar žinai, ką reiškia paskęsti tyloje, paskęsti akimirkoje? Kąreiškia, kai tavęs paklausia apie ką galvoji, o tu negali nieko atsakyti, tik jauti, kaip stipriai myli. Kai žodžiai įstringa gerklėje...
Taip nuostabiai parašyta :)